2026 02 08 sekmadienis
Šiandiena yra ta diena, kai rinkčiausi nieko nedaryti, nes mano siela drąskoma didelio liūdesio, o akyse kaupiasi ašaros… Norėčiau susisukti į kamuoliuką ir sumažėti iki aguonos grūdelio dydžio… O, jei turėčiau ausis, kurios manęs klausytųsi- tikriausiai kalbėčiau, kol baigtųsi jėgos. Bet šiandien tam dar ne laikas.
Čia atveriu pasauliui duris į savo istoriją, kurioje, patikėkite-visko. Bet pirmiausia daug skausmo, daug liūdesio, daug pamokų, nepasitikėjimo savimi ir žemos savivertės kuri uždarė mano galimybes, nes turėdama tiek daug vidinių dovanų, aš save mačiau kaip nevykėle kitų akimis.
Iš nuotraukos į tave žvelgia mažoji Neringa, ketverių metų. Žvelgia akimis, kurios jau tada matė per daug. Už šio vaikiško veido slepiasi prisiminimai apie stingdantį alkį, nuo kurio klykiau , ir nesaugumą, baimę bei alkoholio tvaiką…
Mergaitė šioje nuotraukoje jau žino, ką reiškia veriantis mamos klyksmas ir tėvo ranka, pakelta prieš brolį ar ją pačią. Ji jau išmoko tyliai stebėti aplinką, bandydama numalšinti tėvo pyktį ir bent trumpam bandyti rasti būdą, kad tik jis būtų laimingesnis tam, kad smurtas liautųsi. Dar tada nežinojo apie didesnį įgimtą jautrumą, kuris taps dar didesnis tam, kad ji išgyventų.
Daugelį metų aš bėgau nuo šios mergaitės baimių – į darbus, į verslus, į svetimas šalis, kol perdegimas ir praradimai mane sustabdė. Grįžusi į Lietuvą supratau: aš nebegaliu jos palikti vienos tame skausme.
Šiandien kuriu jautriossielos.lt kaip saugų uostą mums abiems. Kiekvienas lino prisilietimas, kiekviena uždegta žvakė yra mano pažadas šiai keturmetei: „Daugiau niekas tavęs neskriaus. Čia bus tik tyla, šviesa ir saugumas.“